Mikozės sustabdymas(dermatofitozė, Tinea pedis) – pėdų odos liga, kurią sukelia patogeniniai arba oportunistiniai grybeliai. Pėdų odos pokyčiams būdingas lupimasis, kurį lydi niežulys. Esant dideliems pažeidimams, raudonos ir edemiškos odos fone atsiranda erozijos, gilūs įtrūkimai paduose ir tarppirščiuose, kuriuos lydi skausmas ir apsunkina vaikščiojimą.
Šiuolaikinių priešgrybelinių vaistų atsiradimas pagerino epidemiologinę situaciją, tačiau pėdos grybelis vis dar išlieka viena reikšmingiausių dermatovenerologijos problemų. Kai kurių vaistų vartojimas vyresnio amžiaus žmonėms ir pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, yra ribotas.
Pėdos grybelio paplitimas
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 1/3 pasaulio gyventojų serga grybelinėmis ligomis, iš kurių dažniausios yra pėdų mikozė, sergamumas kasmet auga.
Dermatologų teigimu, pėdų mikozėmis serga 10-20% suaugusių gyventojų, vyrams ši liga pasireiškia 2 kartus dažniau nei moterims, vyresnio amžiaus žmonėms dažniau nei jauniems. Vyresniems nei 70 metų amžiaus pėdų mikozė registruojama kas antram pacientui, kuri yra susijusi su gretutinių medžiagų apykaitos ir kraujagyslių pakitimų (cukrinio diabeto, venų varikozės ir kt. ) padažnėjimu. Pėdų grybelis vis dažniau diagnozuojamas vaikams.
Šiuo metu milijonai žmonių kenčia nuo šios ligos. Pavojus yra daugelio profesijų darbuotojams: kalnakasiams, sportininkams ir kariškiams.
Pėdos grybelio priežastys
Dažniausios pėdų mikozės priežastys – dermatomycete grybai: Trichophyton rubrum (90%), Trichophyton mentagrophytes, rečiau Epidermophyton. Kartais pėdų grybelį gali sukelti Candida genties grybai.
Pėdos grybelio rizikos veiksniai:
- Egzogeninės (išorinės): pėdų odos mikrotraumos (kukurūzos, kukurūzai), įtrūkimai, gausus prakaitavimas, ankšta avalynė, batai iš dirbtinių medžiagų, asmens higienos taisyklių nesilaikymas, nereguliarus pėdų plovimas ir prastas džiovinimas rankšluosčiu. .
- Endogeninė (vidinė): venų varikozė ir vegetovaskulinė distonija, dėl kurių pėdų oda nepatenka pakankamai kraujo; hipovitaminozė; vartojant gliukokortikosteroidus, citostatinius, antibakterinius ir estrogeno-progestino vaistus, kurie mažina bendrą organizmo imunitetą.
Pėdų mikoze gali užsikrėsti tiesiogiai nuo sergančio žmogaus, taip pat galima užsikrėsti buitinio kontakto būdu (baseine, pirtyje, sporto salėje, per batus, rankšluosčius, kilimėlius ir kt. ).
Jei jaučiate panašius simptomus, kreipkitės į gydytoją. Negalima savarankiškai gydytis - tai pavojinga jūsų sveikatai!
Atleto pėdos simptomai
Pagrindiniai pėdų mikozės simptomai:
- niežulys;
- maži įtrūkimai;
- eritema (paraudimas);
- lupimasis;
- burbuliukai;
- odos keratinizacija;
- nemalonus ir aštrus kvapas;
- deginimo pojūtis ir skausmas.
Pirmieji pėdų mikozės požymiai pasireiškia niežuliu ir deginimu pėdų tarppirštinėse raukšlėse, oda pradeda luptis, skilinėti, parausti, atsiranda patinimo ir uždegimo požymių. Komplikacijos gali išsivystyti kaip vystyklų bėrimas ir odos egzema.
Pėdų mikozės rūšys:
- ištrintas - pasireiškia vidutinio sunkumo niežuliu ir odos paraudimu;
- ūminis - kartu su stipriu niežuliu ir odos pažeidimais įtrūkimų pavidalu; (onichomikozė) - pasireiškia nagų plokštelių pažeidimu, kuris tampa storas ir keičia spalvą;
- oprelovidny - susidaro verksmo vietos;
- suragėjusios – atsiranda lamelių žvynai;
- hiperkeratotinis - kartu su bėrimais papulių ir plokštelių pavidalu ant pėdos arkų;
- dishidrozinis - vystosi edema, verksmingos vietos ir pūslelės.
Pėdų mikozės patogenezė
Oda yra didžiausias žmogaus kūno organas, kuris sudaro 15% viso kūno svorio. Jis atlieka daugybę funkcijų, pirmiausia saugo organizmą nuo išorinių fizinių, cheminių ir biologinių veiksnių poveikio, nuo vandens praradimo, taip pat dalyvauja termoreguliacijoje. Oda susideda iš trijų sluoksnių: epidermio, dermos ir poodinių riebalų.
Epidermis (išorinis odos sluoksnis) yra pagrindinis barjeras, neleidžiantis grybeliams prasiskverbti į odą. Tai sluoksniuotas plokščias keratinizuotas epitelis, kuris savo ruožtu susideda iš penkių sluoksnių ir atlieka barjero funkciją. Keratinocitai yra pagrindinės epidermio ląstelės. Juose yra baltymo keratino, kuris sukuria išorinį odos sluoksnį ir suteikia jai elastingumo bei tvirtumo. Keratinizuotos epidermio ląstelės nuolat šveičiamos.
Dermatomicetai gamina fermentus, vadinamus keratinazėmis, kurie skaido keratiną. Dėl šios priežasties grybai prasiskverbia į paviršinius odos sluoksnius, kur ir toliau egzistuos ateityje. Dermatomicetų ląstelių sienelėje yra mananų – medžiagų, kurios gali slopinti vietinį ląstelinį imunitetą. Grybelis T. rubrum dėl manano veikimo trukdo daugintis keratinocitams, dėl to sulėtėja raginių žvynelių lupimasis nuo odos paviršiaus ir išsivysto lėtinė infekcija.
Pėdų mikozės klasifikacija ir vystymosi etapai
Kodas pagal Tarptautinę 10-osios redakcijos ligų klasifikaciją (TLK-10) yra B35. 3.
Klasifikacija pagal patogeną:
- Keratomikozė (pityriasis versicolor).
- Dermatofitozė (mikrosporija, paviršinė trichofitozė, pėdų mikozė, lygios odos mikozė, kirkšnies raukšlių mikozė, onichomikozė).
- Kandidozė (odos, nagų kandidozė).
- Gilios mikozės (blastomikozė, sporotrichozė, chromomikozė).
Klasifikacija pagal TLK-10
- B35. 1 Nagų mikozė.
- B35. 2 - Rankų mikozė.
- B35. 3 - Pėdų mikozė.
- B37. 2 – Odos ir nagų kandidozė.
Lokalizacijos klasifikacija:
- Odos mikozė.
- Raukšlių mikozė.
- Rankų mikozė.
- Pėdų mikozė (suraginė, hiperkeratotinė, tarptrigininė, dishidrotinė forma).
- Onichomikozė (distalinė, paviršinė, proksimalinė).
Klinikinė klasifikacija:
- Ištrinta forma pasireiškia lupimasis III-IV pėdų tarppirštinėse raukšlėse. Nedidelis lupimasis gali būti ir ant pado bei šoninių pėdų paviršių.
- Intertrigininė forma pasireiškia pėdų tarpupirščių raukšlių hiperemija, taip pat gali atsirasti burbuliukų, dėl kurių susidaro erozijos ir įtrūkimai. Subjektyviai ryškus niežėjimas ir deginimas.
- Esant dishidrotinei formai, ant lankų odos ir pėdų šoninių paviršių atsiranda grupuoti burbuliukai. Dažniau jie atsiranda ant sveikos odos, vėliau padidėja, susilieja ir susidaro didesnės daugiakamerės pūslelės. Kai burbuliukai atsidaro, susidaro erozijos.
- Suragėjusiai-hiperkeratotinei formai būdingas vietinis arba išplitęs pėdų šoninių ir padų paviršių raginio sluoksnio sustorėjimas. Pažeistos odos vietos yra padengtos mažomis į sėlenas panašiomis žvyneliais. Lupimasis ypač pastebimas odos raukšlėse. Įtrūkimai sukelia skausmą vaikštant.
Klinikinė klasifikacija praktiniu požiūriu labai patogi nustatant tolesnę gydymo taktiką ir stebint pacientą.
Remiantis klinikiniu ligos paveikslu, galima spręsti apie ligos sukėlėją. Pavyzdžiui, disidrotinė forma dažnai pasireiškia pėdų grybeliui, kurį sukelia Trichophyton mentagrophytes var. interdigitale, suragėjusioji-hiperkeratotinė forma dažniau siejama su T. rubrum, lėtinė eiga ir išplitęs procesas būdingas oportunistiniams grybams Candida spp. ir Aspergillus.
Pėdų mikozės komplikacijos
- Alergija grybeliui.Veikiant grybams susidaro polivalentinis įsijautrinimas, t. y. organizmas tampa jautresnis mums svetimiems grybelio atliekoms, kurios yra stiprūs alergenai. Organizmas reaguoja aštriau, o tai pasireiškia įvairiais odos bėrimais ir reakcijomis, lėtinėmis alerginio pobūdžio ligomis, pavyzdžiui, odos egzema. Gali išsivystyti arba pablogėti tokių patologijų kaip bronchinė astma, alerginis dermatitas, seborėjinis dermatitas ir psoriazė. Be to, žmogui gali dažniau išsivystyti profesinės alerginės komplikacijos, netoleruoti vaistų.
- piodermija- pustulinės odos ligos (celiulitas, limfangitas, flegmona ir pėdos kaulų osteomielitas), dėl kurių gali atsirasti gilių, ilgai negyjančių odos žaizdų. Piodermiją sukelia tai, kad bakterijos lengvai prasiskverbia pro erozijas ir odos įtrūkimus („infekcijos vartai"). Tuo pačiu metu pakyla temperatūra, atsiranda silpnumas, negalavimas, kurį reikia nedelsiant atlikti chirurginiu būdu.
- Virusinių komplikacijų padidėjimaskarpų forma dėl hiperkeratozės ir įtrūkimų. Priežastis yra apsauginės odos funkcijos pažeidimas, dėl kurio ji tampa jautresnė bet kokiai infekcijai, įskaitant virusinę.
- Bendras imuniteto sumažėjimasir sutrikusia apatinių galūnių mikrocirkuliacija pacientams, sergantiems gretutinėmis somatinėmis ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas ir venų varikozė.
- Ligos išplitimas į nagus ir rankų odą.Sergant nagų grybeliu, atsiranda jų deformacija, gali atsirasti įaugęs nagas, atsirasti panaritis (pūlingas pirštų audinių uždegimas), paronichija (periungualinio volelio uždegimas) ir visiškas nago plokštelių atsiskyrimas.
- Gyvenimo kokybės pablogėjimas.Ūminės pėdų mikozės formos yra skausmingos, apsunkina avėjimą, o vystantis limfadenitui, jas lydi bloga bendra savijauta, karščiavimas.
Pėdų mikozės diagnozė
Pėdų mikozės diagnozė nustatoma remiantis paciento nusiskundimais, anamneze, klinikine nuotrauka ir laboratoriniais rezultatais. Pėdų mikozės yra viena iš tų ligų, kurioms būtinai reikalingas laboratorinis tyrimas klinikinei diagnozei patvirtinti.
Pagrindinis pėdų mikozės diagnozės patvirtinimo metodas yra mikroskopinis tyrimas ir pasėlis. Medžiaga – odos apnašos, kurios skalpeliu ar stiklu nubraukiamos nuo pažeidimo ant odos, rečiau naudojamas lipnumo testas.
Laboratorinė diagnostikamikozės apima mikroskopinį ir kultūrinį medžiagos tyrimą dėl grybelių. Mikroskopinis tyrimas yra greitas patogeno diagnozavimo metodas, leidžiantis per kelias valandas atskleisti grybų struktūrą. Atliekant mikroskopinį tyrimą, galima aptikti grybelio elementus grybienos ir sporų gijų pavidalu. Metodo trūkumas yra tas, kad galima gauti ir klaidingai teigiamus, ir klaidingai neigiamus rezultatus, o tai priklauso nuo daugelio veiksnių: medžiagos paėmimo technikos, laikymo ir transportavimo ypatybių ir kt.
Kultūros metodas yra tiksliausias diagnostikos metodas, leidžiantis nustatyti grybelio tipą, kad būtų galima paskirti patogenetinę terapiją. Norint pasiruošti analizei, pacientui nerekomenduojama 1 mėnesį savarankiškai vartoti jokių priešgrybelinių preparatų.
Skiriant sisteminį priešgrybelinį gydymą, rekomenduojama atlikti biocheminį kraujo tyrimą bilirubino, AST ir ALT kiekiui nustatyti, nes reikia kontroliuoti kepenų ir tulžies takų veiklą, taip pat išvengti galimų komplikacijų.
Diferencinė pėdų mikozės diagnostika:
- Žvynelinė forma skiriasi nuo psoriazės, egzemos, keratodermos.
- Interdigital forma skiriasi nuo impetigo, vystyklų bėrimo ir kandidozės.
- Dishidrotinė forma skiriasi nuo delnų-padų pustuliozės.
Pėdų mikozės gydymas
Gydymas turi būti atliekamas prižiūrint dermatologui.
Pagrindinis uždavinys kovojant su pėdų mikoze yra jos savalaikis aptikimas, atpažinimas ir gydymas iki nagų grybelio išsivystymo, kuriam reikalingas ilgesnis ir sudėtingesnis gydymas (sisteminis antimikozinis gydymas). Kartu svarbu turėti veiksmingų vaistų, atitinkančių šiuolaikinius pėdų mikozių klinikinius požymius.
Prieš pradėdamas gydyti ligą, dermatologas pasirenka vieną iš galimų gydymo būdų. Daugeliu atvejų skiriami vietiniai preparatai. Gydymo pagrindas yra antimikotinių preparatų, turinčių įvairų poveikį, naudojimas. Pagrindiniams simptomams pašalinti taip pat naudojami kraujotaką stimuliuojantys vaistai ir vaistai:
- Priešgrybeliniai preparatai išorinei terapijai: kremai, tepalai, geliai ir kt. Jie naudojami išoriškai 1-2 kartus per dieną 4 savaites.
- Esant reikšmingai pėdų hiperkeratozei, preliminariai atliekama šveitimo terapija: 1 kartą per dieną 3-4 dienas, kuri veikia kaip keratolitikas, t. y. pašalina sutirštėjusį sluoksnį, taip paruošdama odą ir pagerindama priešgrybelinių medžiagų įsiskverbimą į odą. dermos.
- Jei yra burbuliukų, naudojamas fukortsinas, tirpalas išoriškai naudojamas 1-2 kartus per dieną 2-3 dienas. Tada skirkite kombinuotus preparatus 2 kartus per dieną išoriškai 7-10 dienų.
- Esant stipriam niežėjimui, skiriami antihistamininiai vaistai: 0, 001 g 2 kartus per dieną per burną 10-15 dienų.
- Batų dezinfekcija 1 kartą per mėnesį iki visiško išgydymo, galima naudoti purškiklį, kurio veiklioji medžiaga undecilenamidopropiltrimonio metosulfatas.
- Jei pažeidžiamos nagų plokštelės, 3–4 mėnesius būtinas sisteminis priešgrybelinis gydymas viena iš šių medžiagų: terbinafinu, ketokonazolu, itrakonazolu, flukonazolu. Šiai terapijai reikalingas dermatologo stebėjimas, nes savaiminis gydymas gali sukelti vidaus organų, pirmiausia kepenų, tulžies takų, skrandžio, komplikacijų, taip pat gydymo neveiksmingumą ir atsparumo gydymui formavimąsi.
Gydyti pėdų mikozę būtina, nes jei grybelis apsigyveno odoje, tai be gydymo jis niekur nedings, o tai reiškia, kad grybelio atliekos visada pateks į aplinkinius audinius ir kraują, sukeldamos organizmo įsijautrinimą. ir lėtinių alerginio pobūdžio ligų vystymasis.
Grybelio buvimas rodo imuniteto sumažėjimą, o mikozės pažeista oda praktiškai neatlieka apsauginės funkcijos. Taigi sukuriamos visos sąlygos prisitvirtinti gretutinei bakterinei infekcijai.
Pacientas, sergantis pėdų mikoze, yra aktyvus kitų žmonių, o ypač šeimos narių, infekcijos šaltinis, todėl gydymas šiuo atveju yra efektyvi priemonė apsisaugoti nuo grybelinės infekcijos tarp sveikų artimųjų ir aplinkinių.
Palanki aplinka grybelinei pėdų odos infekcijai vystytis yra drėgna aplinka, todėl reikia stengtis, kad pėdų oda visada būtų sausa. Norėdami tai padaryti, kiekvieną vakarą turite nusiplauti kojas su muilu ir nusausinti odą vienkartiniu popieriniu rankšluosčiu, ypatingą dėmesį skirdami tarpui tarp pirštų.
Prognozė. Prevencija
Odos mikozės prognozė labai priklauso nuo ligos stadijos, nuo kurios buvo pradėtas gydymas. Todėl pastebėjus odos pokyčius, vizito pas gydytoją nereikėtų atidėti. Laiku ir tinkamai gydant pėdų mikozęprognozėpalankus: visiškai išgydoma grybelinė infekcija, ligonis pasveiksta.
Negydomas grybelis gali sukelti komplikacijų, kurios ne tik deformuoja nagų formą, bet ir turi įtakos viso organizmo būklei.
Viešoji prevencija apima viešųjų vietų apdorojimą: vonios, saunos, baseinai, dušai. Grindys, inventorius, taip pat namų apyvokos daiktai turi būti dezinfekuoti. Darbuotojai ir asmenys, besilankantys viešose pirtyse, saunose ir pan. , turėtų reguliariai profilaktiškai tikrintis.